2. Jo esmė labai paprasta – suduoti tiesioginį, stiprų smūgį kitam žmogui.

3. Nors kitos senosios civilizacijos sugalvojo ir išvystė labai sudėtingus kovos būdus, neutralizuojančius net stipriausius boksininkus.

4. Įdomu, kad geriausias visų laikų džiazo kompozitorius ir muzikantas Miles Davis, mėgo boksą ir dažnai išmėgindavo savo jėgas ringe.

5. Boksas turi žavesio, nes jis yra primityvus nuolatinis rankos sulenkimas ir ištiesimas, panaudojant jėgą.

6. Boksas ne kovos ir savigynos būdas, o tiesumko žmonių požiūrio į kitus žmones atspindys.

7. Geriau boksuotis nei tiesmukai vertinti žmones.

NIAT-NAM ISTORIJA

„Gerdamas vandenį, prisimink jo šaltinį”

NIAT-NAM - tai tradicinė Vietnamo kovos menų mokykla, kurios šaknys siekia amžių glūdumas. Ši originali mokykla minima jau XIII – XIV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose. NIAT-NAM perėmė daugelio kartų meistrų, siekusių harmoningai ugdyti ir derinti fizines ir dvasines žmogaus savybes, išmintį. Mokymasis NIAT-NAM mokykloje pagrįstas paprastais ir racionaliais principais, susiformavusiais per ilgus mokyklos egzistavimo amžius.

Šio originalaus kovos meno paslaptys ilgą laiką buvo žinomos tik ne daugeliui išrinktųjų. Tik 1980-aisiais metais profesoriaus Ngo Suan Bin, dabartinio mokyklos vadovo, dėka NIAT-NAM kovos menas tapo prieinamas rytų kovos menų mėgėjams. Profesorius Ngo Suan Bin yra pripažintas tradicinės rytų medicinos specialistas, taip pat dailininkas ir poetas. Šiuo metu mokyklos vadovybės pastangomis NIAT-NAM vystosi įvairiose pasaulio šalyse.

KOVOS MENAS NIAT-NAM

NIAT-NAM pratimų sistema remiasi psichofizinėmis žmogaus savybėmis. Šiuos pratimus sudaro apgalvoti, moksliškai pagrįsti judesiai, leidžiantys savo tikslams panaudoti priešininko jėgas, racionaliai mobilizuoti jėgas puolant arba ginantis. Kruopštaus darbo rezultatas yra ryžtingas charakteris, teisingas mąstymas, greita reakcija, laisvi, natūralūs ir tikslūs judesiai.

NIAT-NAM kovos sistemą sudaro įvairūs pradinės technikos mokymosi pratimai: smūgiai, blokai, stovėsenos ir t.t. Vėliau mokomasi gynybos ir puolimo būdų, treniruojamasi ir laisvai kaunantis. Ypatingas dėmesys NIAT-NAM treniruotėse skiriamas formaliems pratimams arba kompleksams, kurie vietnamietiškai vadinami „Kuen” (jap. „Kata”, kin. „Tao Lu”). NIAT-NAM mokyklos vadovas Ngo Suan Bin apie juos rašo knygoje „NIAT-NAM kovos menai” (II tomas):

„Rytų žmonėms Kuen – tai judėjimo menas, harmoningai jungiantis jėgą, vikrumą, plastiką, ištvermę vienu ritmu, kuris sukuria pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos.”

NIAT-NAM kovos mene būna įvairių Kuen: pavyzdžiui, pamėgdžiojimo kompleksai (gyvatės Kuen, tigro Kuen, kalnų judėjimo Kuen ir t.t.) arba kompleksai su ginklu (Kuen su kartimi, Kuen su kardu ir t.t.). NIAT-NAM mokykloje didelis dėmesys skiriamas sveikatingumui. Organizuojamos specialios grupės suaugusiems, kuriose senovinių vietnamietiškų sistemų pagrindu stiprinama sveikata. Šiam tikslui naudojamas Ziong-Šin Kuen (kvėpavimo kompleksai).

NIAT-NAM LIETUVOJE

Lietuvoje su kovos menu NIAT-NAM susipažinta 1991 metais. Po kelių metų įkurtas pirmasis Lietuvoje Vilniaus „NIAT-NAM” klubas. Šiuo metu įvairiuose Lietuvos rajonuose veikiančius klubus sieja Lietuvos NIAT-NAM Federacija, įkurta 1999 metais. Federacijos prezidentas yra kovos menų meistras, kūrybinga asmenybė, Petras Golovač.

NIAT-NAM treniruotes veda kvalifikuoti treneriai, turintys aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, jau ne pirmą dešimtmetį besitreniruojantys įvairius kovos menų stilius. Nuo 1994 m. jie atestuoti kaip Niat-Nam treneriai. Federacijos kuratorius yra meistras iš Vietnamo Čan Fu Ky – profesoriaus Ngo Suan Bin mokinys.

Lietuvoje plėtojama sportinė, sveikatingumo ir kovinė NIAT-NAM mokyklos kryptys. Kiekvienais metais besitreniruojantiems organizuojamos vasaros stovyklos, seminarai, egzaminai. Taip pat sudaromos galimybės aktyviai kūrybinei veiklai, organizuojamos įvairios šventės.

NIAT-NAM – iš tikrųjų originali kovinė sistema, kurios nesupainiosi su jokia kita žinoma kovos menų mokykla.

NIAT-NAM – sveikatos, grožio, fizinio ir dvasinio tobulėjimo kelias.

„DIDYSIS KELIAS ATSIVERIA TIK TIEMS,  KURIE IEŠKO”!

PAGRINDINIAI NIAT-NAM PRINCIPAI

1. Siekti kokybės, o ne kiekybės;

2. Suprasti daug, veikti tiksliai;

3. Siekti esmės, o ne formos, įvaldant formą, neužmiršti, kad esmė slepiasi už išorės;

4. Valia ir drąsa svarbiau už svarstymus;

5. Veiksmas gimsta iš sąmoningumo;

6. Iš pradžių užgrūdink valią ir drąsą, vėliau mokykis meistriškumo;

7. Iš pradžių išmok suprasti, paskui veikti;

8. Kad apsigintum, reikia gerai suprasti puolimą;

9. Kad pultum, reikia mokėti gerai gintis;

10. Mokėti gintis ir pulti – pergalės garantija.

Kviečiame visus norinčius mokytis senovinio kovos meno NIAT-NAM,

stiprinti sveikatą ir tobulinti fizinę formą!

Informacija:

www.niatnam.lt

Tel.: +370 5 246 44 16;  +370 656 45257;  +370 656 45259,

El. paštas: niatnam@gmail.com

Interneto dienoraštis gyvenimovadyba.lt pristato dar vieną kovos meną. Tai Karate. Apie jį plačiau sutiko papasakoti Lietuvos tradicinio karate asociacijos prezidentas, Lietuvos tradicinio karate nacionalinės rinktinės vyr. treneris, Tarptautinės B kategorijos teisėjas ir instruktorius, juodojo diržo 4 Dan’o meistras, Giedrius Dranevičius.

Kaip atsirado Karate?

Ryškiausiai Karate atsiradimą atspindi legenda, kurioje pasakojama kaip prieš 1400 metų įžymus vienuolis Daruma keliavo susitikti su Kinijos Liang dinastijos imperatoriumi Wu-di. Jo tikslas buvo perduoti imperatoriui budizmo mokslą. Po šios kelionės Daruma pasiliko Kinijoje ir pradėjo skleisti savo žinias apie fizinį ir dvasinį žmogaus ugdymą Shorin-ji šventykloje, šiandien vadinamoje Shaolin. Garsas apie vienuolį stipriai traukė žmones sekti jo mokymu. Tačiau ne visi mokiniai galėjo iškęsti sunkias treniruotes ir mesdavo jas vienas po kitų dėl nepakeliamo krūvio. Pažiūrėjęs į juos vienuolis Daruma tarė: „Šis mokymas skirtas ugdyti jūsų dvasiai. Dvasia ir kūnas yra viena ir niekada neturi būti atskirti. Aš matau, kokie esate išsekę ir silpni. Neatrodo, kad galėtumėt baigti mokymą. Duosiu jums patarimą. Pirmiausia išlavinkite kūno raumenis pagal mano instrukcijas. Po to jūs suprasite ir mano mokymą.”

Taigi Daruma išmokė savo mokinius treniruoti kūną ir ugdyti dvasią. Sekdami jo mokymu, surašytu knygoje, Shorin-ji vienuoliai atgavo stiprybę, buvo narsūs, šaunūs ir nepralenkiami visoje Kinijoje.

Vienuolio Darumos mokymas vėliau plačiai paplito po Kiniją. Shorin-ji vienuolyne jis vėliau tapo Shorin-ji kempo, iš kur buvo perduotas į Riukiu salyną ir ten tobulintas iki šių dienų. Šis mokymas tapo Okinawa-te („Okinavos rankos”) kovos menu ir vėliau susiliejęs su Japonų Budo filosofija tapo originaliu japonų savigynos menu – karate do (Kara – tuščia, Te – ranka, Do – kelias).

Kokia yra tradicinė Karate apranga? Ką reiškia skirtingos diržų spalvos?

Tradicinė karate apranga yra baltas švarkas ir baltos kelnės, kurios vadinamos Gi, liaudiškai ją žmonės vadina “kimono”. Tai nėra tikslu, nes kimono Japonijoje turi kitą reikšmę, tai daugiau šventinis, prabangus drabužis. Balta Gi spalva simbolizuoja švarą, šviesą, tyrumą, skaidrumą, atvirumą, pagarbą ir kuklumą.

Diržai simbolizuoja mokinių ir meistrų lygmenis. Tradicinėje sistemoje yra 9 mokinių pakopos ir 9 meistrų pakopos. Mokinių pakopos turi laipsnius, vadinamus Kyu. Kiekvieną Kyu simbolizuoja tam tikros spalvos diržas: baltas diržas – 9 Kyu; geltonas diržas – 8 Kyu; oranžinis diržas – 7 Kyu; žalias diržas – 6 Kyu; mėlynas pirmas diržas – 5 Kyu; mėlynas antras diržas – 4 kyu; rudas pirmas diržas – 3 Kyu; rudas antras diržas – 2 Kyu; rudas pirmas diržas – 1 Kyu. Toliau seka meistrų meistriškumo pakopos, kurios graduojamos Dan’ais. Meistro lygį simbolizuoja juodasis diržas, o kokio lygio meistras parodo jo Dan pakopa. Nuo 1 iki 5 Dan’o laikomi egzaminai: atliekami formalūs pratimai KIHON (techniniai kombinuoti veiksmai), po to meistrai demonstruoja formas – KATA (kova su įsivaizduojamais priešininkais), kovoja su vienu, dviem ir trims priešininkais vienu metu, demonstruoja savigynos prieš ginklą elementus, atlieka įvairius testus – Kime (žmogaus fizinės, psichinės bei dvasinės energijos koncentracija), Tamashiwari (kietų daiktų laužymas tuščiomis rankomis), bei demonstruoja fizinį pasirengimą, o 3 Dan’o įvairiomis temomis rašomi rašto darbai, kuriuos meistras turi apsiginti prieš aukštesniųjų Dan’ų komisiją. Tik pasiekęs 3 Dan’ą meistras įgyja galimybę atestuotis tarptautinėms instruktoriaus, teisėjo kategorijoms. Nuo 6 iki 9 Dan’o meistriškumą įvertina pagal testinį darbą, veiklą toje pačioje srityje, meistro brandumą ir panašiai, egzaminų atskirai laikyti nebereikia, jokių specialių programų tam nėra, t.y. gyvenimas tampa tavo nuolatiniu egzaminu, pastoviai esi stebimas kaip judi pasirinktame kelyje, ar neužmigai, ar nuolatos tobulėji pats ir ar perduoti žinias kitiems. Be viso to Dan sistema turi keletą specifinių reikalavimų – tai amžiaus cenzas. Tai reiškia, kad tam tikro Dan’o negali turėti ne jaunesnis nei nustatytas amžiaus cenzas tam tikram Dan’ui. Teisė kelti kavlifikaciją/egzaminuotis irgi yra ribojama laiko, kad meistras ne tik pasiektų techninę brandą, bet ir patobulėtų jo vidiniai parametrai, kurie atitiktų tam tikro Dan’o reikalavimus (kantrybė, pagarba, emocijų valdymas, kontrolė, tolerancija ir kitos bendražmogiškos vertybės, leidžiančios žmogui tapti harmoninga asmenybe). Nuo 1 iki 2 Dan’o turi praeiti mažiausiai du metai, nuo 2 iki 3 – trys metai, nuo 3 iki 4 – keturi metai, nuo 4 iki 5 – penki metai, nuo 5 iki 6 – šeši metai ir t.t.

Kokio amžiaus žmonėms yra skirtas šis sportas?

Pirmiausia, karate tai ne tik sportas, tai gyvenimo kelias, neatsiejamas nuo BUDO (BU – kova, DO- kelias) filosofijos. Tai filosofinė srovė užgimusi Japonijoje ir šiuo metu jungianti penkis japonų kovos menus – Karate, Judo, Kendo, Kyudo, Aikido. Vienas iš svarbiausių BUDO reikalavimų kovos menams – TODOME VAZA (baigiamoji technika). BUDO ne žaidimas, kovotojai lavinasi taip, kad galėtų reikiamą akimirką panaudoti tinkamiausią techninį veiksmą, kuriuo kova būtų galutinai užbaigta. Ji moko: „Galvok tik apie vienos efektyvios technikos grožį”. Karate be BUDO sampratos, ne Karate, o tik “smūgio – spyrio” sportas, kokių šiuo metu gausu pasaulyje. Liūdniausia, kad jie propaguodami elementarias “kumštynes – spardynes” naudoja pavadinimą Karate, taip klaidindami tame nesusigaudančius žmones.

Kadangi Karate yra BUDO savigynos menas, jis neturi amžiaus ribų – sportuoti gali bet kas, pradėti gali bet kada. Aišku, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje yra iškeliami skirtingi tikslai, skirtingi reikalavimai  pačiam sau. Atsižvelgiant į sportinę pusę, aukščiausio lygio varžybose (pasaulio ar Europos čempionatai) gali dalyvauti sportininkai iki 55 m. amžiaus. Manau, gan neblogas amžiaus cenzas. Įdomiausia tai, kad tokie žmonės dalyvauja, beje, net ir labai sėkmingai, užima pirmąsias vietas pasaulio čempionatuose.

Ar Karate kovos mene yra svarbiausia jėga?

Jėga šiame mene svarbi, tačiau toli gražu yra ne pirmoje ir net ne penktoje vietoje. Jei viskas būtų pagrįsta tik jėga, tuomet tai tikrai nebūtų menas, nes koks gi čia menas, kuomet fiziškai galingesnis varžovas susidoroja su fiziškai gerokai silpnesniu. Dar Aristotelis (384 – 322), kineziologijos pradininkas, yra pasakęs, kad “veiksmas kuomet išgaunama didžiulė jėga minimaliu judesiu yra grožio koncepcija ir forma”. Karate moko kaip prieš jėgą ir greitį priešpastatyti įgūdžius, kaip surasti spragą – KYO (KYO -  tai tokia būsena, kuomet priešininkas tiek fiziškai, tiek mentališkai nepasirengęs atremti atakos) priešininko gynyboje ir ją efektyviai išnaudoti. Net gerokai fiziškai silpnesnis žmogus efektyviai (reikiamu laiku į reikiamą tašką) susmūgiavęs į “stipraus kūno savininką” lengvai ji eliminuos iš kovos. Žymiai svarbiau susiformuoti taisyklingus motorikos bei psichikos įgūdžius, sustiprinti dvasią. Tik šie parametrai leis efektyviai išnaudoti savo kūno potencialias galimybes. „Pripumpuoti” raumenys be komandos patys nieko negali atlikti, jiems reikalinga savalaikė komanda, suformuoti įgūdžiai, refleksija pagrįsta reakcija į priešininko veiksmus. Kad tai įvyktų reikalingos stabilios emocijos, gebėjimas situaciją matyti „iš perspektyvos” ir daug kitų svarbių faktorių. Juk visi žmonės turi vienokius ar kitokius raumenis, bet tik vienetai moka jais efektyviai pasinaudoti. Budo filosofija visuomet skelbia: mažiau pastangų, daugiau efektyvumo. Tik dėl to Karate ir vadinasi kovos menu, nes iš išoriškai mažo ar beveik paprastai akiai nematomo judesio, išgaunama galinga jėga, žaibiškas greitis.

Į kokį kovos meną yra panašiausia Karate?

Savo vidinėmis savybėmis, nuostatomis, suvokimu apie judėjimą, techninių veiksmų atlikimo „taimingu” (laiku) ji artimiausia japonų savigynos menui Kendo (Kardo kelias). Skiriasi tik išorinės formos – ten naudojami kardai, o karate – tai savigyna nenaudojant ginklo, ginklu paverčiant savo kūną. (Čia tiems, kas supranta ir gali įžvelgti tuos panašumus, nes čia kalbu apie dalykus kurie paprasta akimis nematomi). O kas nesupranta, tai karate “panašus” (nors man tai visiškai nepanašus) į kovos menus, kuriuose naudojami smūgiai kojomis ir rankomis, pakirtimų technikos, na, ir aišku, balta Gi (kimono). Kaip jau minėjau aukščiau, Karate yra labai specifinis kovos menas, jo pagrindą sudaro TODOME VAZA (baigiamoji technika), ko nėra kituose “panašiuose” kovos menuose. Tai reiškia, kad reikia ištobulinti savo kūną, protą ir dvasią taip, kad pirmai progai atsiradus, vienu smūgiu eliminuotum priešininką, nes realioje savigynoje nėra laiko ir galimybių smūgiuoti vienam priešininkui penkiasdešimt kartų, kol jis nebegalės kovoti. Kodėl? Todėl, kad dažniausiai savigyna reikalinga ne prieš vieną, o prieš keletą priešininkų, todėl kovojant ilgai su vienu, kitas ar trečias nelauks kol pribaigsi jo draugą, o šoks jam į pagalbą ir kova baigsis liūdnai.

Kodėl pas jus ateinantys žmonės renkasi Karate?

Todėl, kad žmonės ieško daugiau nei galimybės išmokti tik “duoti kam nors į nosį”. Savigyna labai svarbu tam tikrame gyvenimo etape, po to kai jau tai tau nebesukelia jokių rūpesčių, tu ieškai kažko daugiau, juolab, kad gyvename socialinėje terpėje, kuri bent jau teoriškai garantuoja kiekvieno piliečio saugumą. Tad iš tiesų kodėl gan saugioje visuomenėje didėja susidomėjimas Budo kovos menais? Visų pirma, karate orientuota į vidų, t.y. į save. Kitą nugalėti yra žymiai lengviau ir paprasčiau nei nugalėti save, savo ydas, silpnybes. Tad studijuodami karate meno technikas žmonės įgyja daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, išmoksta kontroliuoti emocijas, automatiškai sumažėja baimė ir iš jos kylanti agresija (nes agresija yra tiesioginė baimės pasekmė). Laikui bėgant išmoksta ne tik efektyviai apsiginti, bet ir išvengti stresinių ir konfliktinių situacijų. Tai ir yra tikrosios savigynos kelias. Stodamas į kovą, kovotojas kiekvieną kartą rizikuoja savo sveikata, kiekvieną kartą kova gali baigtis pralaimėjimu, todėl tikrasis savigynos ekspertas sugeba gyventi taip, kad jam gyvenimas siurprizų nebepateikia. Kita vertus, karate istorija siekia apie 2000 m., tai, kad šis kovos menas tiek laiko puoselėjamas, tobulinamas ir perduodamas iš kartos į kartą, byloja apie jo efektyvumą ir naudą žmonėms kasdieniniame gyvenime. Trečias dalykas – puiki fizinė sveikata, nuostabi kasdienė savijauta. Karate technikos reikalauja itin gerai kordinuotos visų kūno raumenų veiklos, sustiprina giliuosius pilvo bei nugaros raumenis, kurių negali sužadinti mūsų visuomenėje taip populiarinami treniruokliai, išlaisvina sąnarius, sustiprina sausgysles. Tai itin patikima prevencija stuburo traumoms, nes stuburas dažniausiai nukenčia dėl silpnų, latentinėje būsenoje “miegančių” vidinių raumenų ar sutrumpėjusių tam tikrų raumenų grupių, kurios įneša disharmoniją tarp priekinės ir nugarinės dalies raumenyno. Karate pratybos formuoja taisyklingą laikyseną, gerina judesių koordinaciją, sustiprina širdies funkcinę veiklą. Ketvirta – stabili emocinė būsena, gebėjimas ne tik kovoje, bet ir gyvenime situacijas matyti iš “perspektyvos”. Stabili mentalinė būsena, emocijų kontrolė, gebėjimas jausti, „nuskaityti” priešininko mintis ir intencijas ypatingai svarbūs dalykai realioje kovoje, iš kurios gyvas išeina tik vienas (su tokiu nusiteikimu dirbama ir kasdienių pratybų metu). Jei kovoje pavyksta sukontroliuoti ir suvaldyti emocijas, tuomet ir gyvenime žymiai lengviau sukontroliuoti savo mintis bei emocijas. Kiekvienas puikiai žinome, kiek esame “prisivirę košės” leisdami emocijoms kalbėti už mus pačius.

Kuo Jus patraukė šis kovos menas?

Savo unikalumu. Savo gilumu. Savo paprastumu, o kartu ir nepažinimu. Savo efektyvumu. Šiame kovos mene nereikia būti antgamtiškai stipriu, kiekvienas gali susiformuoti specifinius įgūdžius, kurie leis jam laimėti kovą prieš stipresnį priešininką, kuris tų įgūdžių neturi. Na ir kitais aukščiau paminėtais aspektais: filosofija, kuri neatsiejama kasdieninio gyvenimo dalis; pastovia saviugda, saviaukla, nuolatiniu tobulėjimu, kuris neturi jokių ribų; galimybe būti efektyviam savigynoje (tikiuosi, kad to daugiau niekada nebeprireiks, nes mūsų galutinis, aukščiausias tikslas – laimėti kovą be kovos); galimybe padėti kitiems žmonėms jaustis puikiai tiek fiziniame, tiek dvasiniame, tiek mentaliniame planuose. Iš tiesų, tai pats efektyviausias laimės receptas man pačiam – tai yra ir mano hobi, ir meilė, ir gyvenimo kelias, ir darbas, ir kūryba, ir puiki sveikata, na ir viskas, ko reikia, kad žmogus jaustųsi nuostabiai. Juk žavu kuomet Mažiau yra Daugiau, Minkščiau yra Kiečiau.

Ar realiame gyvenime pritaikote Karate propaguojamas nuostatas? Jei taip, tai ar Karate gali pakeisti gyvenimo kokybę, padėti žmonėms atsikratyti tam tikrų kompleksų?

Aš manau, kad į paskutinį klausimą jau atsakiau aukščiau. Kas karate nuostatas taiko tik salėje, vadinasi, dar nesupranta kam iš tiesų karate tarnauja. O dėl gyvenimo kokybės, kompleksų, jau atsakiau. Aš pats šiame kelyje tik 21 metai ir remdamasis savo kuklia patirtimi bei pasišventimu šiam savigynos menui galiu tik patvirtinti, kad tai vienas iš efektyviausių įrankių siekiant asmenybės augimo, tobulėjimo. Kiti suranda kitus, jiems labiau tinkančius kelius, kaip jogą, piešimą, muziką ar panašiai….visi keliai yra puikūs, svarbiausia kad jie tiktų Jums. Jie kaip piramidės briaunos, anksčiau ar vėliau, suveda į vieną tašką. Juk viskas yra VIENA!

Dėkojame už atsakymus!

Ju-Jitsu menas formavosi senovės Japonijoje. Pradžioje atskiri jos elementai atsirado kaip karo meno dalis. Vėliau Japonijoje prasidėjus ilgalaikiui taikos periodui suklestėjo atskiros Ju-Jitsu mokyklos.

IX amžiaus pabaigoje japonas Dzigoro Kano atrinkdamas atskiras technikas iš senų Ju-Jitsu mokyklų sukūrė naują, modernų Ju-Jitsu stilių, kurį žino turbūt kiekvienas lietuvis, – Dziudo. Tačiau tas Ju-Jitsu kurį dabar visi mato realių kovų turnyruose, yra braziliškos kilmės. Vienas Dziudo sukūrėjo mokinių Mitsujo Maeda, XX amžiaus pradžioje atvežė šį Ju-Jitsu stilių į Braziliją.

Atsidėkodamas Gastao Gracie už suteiktą pagalbą Brazilijoje gyvenantiems japonams, Maeda išmokė Ju-Jitsu meno jo vyriausią sūnų Karlosą. Gracie šeima šį meną modernizavo ir pritaikė prie kovų vykusių Brazilijos gatvėse. Patikrintas realiose kovose Brazilijoje, XX amžiaus pabaigoje šis kovos menas buvo atvežtas į JAV, iš kur labai greitai paplito po visą pasaulį kaip vienas pačių efektyviausių dvikovės stilių.

Kaip atradote šį kovos meną, ar teko išbandyti prieš tai kitas kovos technikas?

Kadangi kovos menais domėjausi nuo vaikystės apie Ju-Jitsu meną sužinojau dar mokydamasis mokykloje, tačiau Lietuvoje tuo metu iš rytų kovos menų buvo prieinamas tik Dziudo, net Karate tuo metu TSRS buvo uždraustas. Dziudo treniruotes pradėjau būdamas 8 metų amžiaus, tai buvo 1979 metai. Vėliau laikai keitėsi, atsirado galimybės susipažinti su kitais kovos menais – Karate, Ušu, Kovine Savigyna. Prieš pat Tarybų Sąjungos iširimą susipažinau su Aikido. Šiam kovos menui paskyriau 15 metų treniruočių. Pakeliui teko susipažinti ir su kitais rytų kovos menais – klasikiniu Ju-Jitsu ir Iaido (japoniško kardo valdymo menu). Apie brazilišką Jiu-Jitsu sužinojau 1995 metais, pamatęs video įrašą, kuriame vienas iš Gracie klano narių Rojsas Greisis (Gracie) kovojo pirmose kovų be taisyklių turnyruose JAV. O, 1999 metais dalyvavau pirmame savo seminare pas Jiu-Jitsu meistrą iš Brazilijos.

Kokios konkrečiai šios kovos meno savybės lėmė, kad šiuo metu daugiausia dėmesio skiriate Ju Jitsu?

Nuo pat pirmo karto kai pamačiau kaip kovoja braziliško Jiu-Jitsu meistras buvau sužavėtas – fiziškai silpniausias kovotojas sugebėdavo priversti pasiduoti daug stipresnius, profesionalius kovotojus nenaudodamas nereikalingo brutalumo ir agresijos. Toks stilius labai derinosi su kai kuriais Aikido skelbiamais principais. Kai teko su braziliško Jiu-Jitsu menu susipažinti betarpiškai, supratau kad Aikido ir BJJ (braziliškas Jiu-Jitsu) turi kur kas daugiau bendro nei nutuokiau. Nuo to laiko brazilišką Jiu-Jitsu vadinu „Aikido parteryje” (kovoje ant žemės). BJJ technika nepaprastai veiksminga ir puikiai gali papildyti ne tik Aikido, bet ir bet kurį kitą kovos meną. Pasaulyje nei vienas profesionalus MMA (mišrių kovos menų) kovotojas neapsieina be braziliško Jiu-Jitsu pagrindų.

Tai kovos (savigynos) menas ar kažkas daugiau?

Be jokios abejonės tai kur kas daugiau nei savigyna ar sportas. Žinoma, šiandien BJJ pasaulyje vis labiau tampa sporto šaka, panašiai tokia kaip Dziudo. Tačiau savo esmėje tiek Dziudo, tiek Jiu-Jitsu yra kur kas daugiau nei sportas. Tai kelias pažinti ir suvokti save, atskleisti ir realizuoti savyje slypinčias savybes. Žinoma, tai nelengvas ir niekados nesibaigiantis kelias, su savais pakilimais ir nuopuoliais, savais atradimais ir praradimais.

Palyginkite braziliškąjį metodą su kitomis kovos rūšimis…

…Palyginus su Dziudo, jis minkštesnis, palyginus su Aikido – efektyvesnis, su Karate – šiuolaikiškesnis, lyginant su imtynėmis – universalesnis. Lyginant BJJ su kitais kovos menais aplamai, jis yra mažiausiai ribojamas įvairiomis prasmėmis, be to, nuolatos labai sparčiai kinta, tobulėja.

Kaip priviliotumėt į ringą ar į treniruočių salę žmogų, kuriam dviejų žmonių kontaktinės kovos stebėjimas kelia vien nemalonius pojūčius, tiek išorine estetine tiek vidine psichologine prasme?

Niekada neviliočiau tokio žmogaus ne tik į ringą, bet ir treniruočių salę. Gyvenime daugybė kelių ir būdų, kaip save realizuoti ir kuo užsiimti. Kiekvienam svarbu surasti savo pašaukimą, savo būdą išreikši, suvokti save ir savo vietą šiame pasaulyje. Kiekvienam patariu įsiklausyti į savo širdies balsą. Nėra jokio reikalo savo noru „lysti” ten, kur yra svetima jūsų prigimčiai.

Bet būkite atviri sau: jei vis dėlto jūs domitės kovos menais, bet kontaktinės kovos scenos jus trikdo, galbūt jūs gniaužiate savyje baimę ir nepasitikėjimą? Tokiu atveju kontaktiniai kovos menai gali padėti jums tvarkytis su šiais jausmais, kurie, neabejoju, jums sukelia daug nemalonumų gyvenime. Tik tinkamai pasirinkite mokyklą, kurioje žadate augti.

Ir dar vienas patarimas. Jei jūs nutarėte pasižiūrėti kontaktines sporto kovas, bet jos nelabai jums patinka, žiūrėkite tik aukščiausios, pasaulinės klasės profesionalų kovas. Žemas profesionalumas yra prasta reklama visur ar tai būtų muzika, teatras, sportas ar kovos.

Jeigu ne paslaptis, kokį kovos meną patartumėt naudoti, norint įveikti Ju Jitsu meistrą?

Cha, cha, cha… Klausimas žinoma retoriškas… Kuriam kovotojui patarti, kurį Jiu-Jitsu meistrą įveikti? Nei žmonės, nei meistrai nėra vienodi! Be to, neturiu tiek kompetencijos, kad galėčiau patarti šiuo klausimu… Bet jeigu kalbėti aplamai, išmokite ir pridėkite Jiu-Jitsu prie savo kovos stiliaus – tai geriausias kelias siekiant įveikti Jiu-Jitsu meistrą.

Ar esate girdėjęs apie tokį reiškinį kaip „gyvenimo vadyba”? Jei taip, tai ar patartumėt Ju Jitsu praktikuoti norintiems „padidinti” savo gyvenimo kokybę, kamuojamiems tam tikrų komplesų žmonėms?

Su tokiu terminu susidūriau tik pastarosiomis dienomis. Manau, kad žmonių kuriems Ju-Jitsu galėtų padėti gyvenime, yra kur kas daugiau negu daugelis galvoja. Dauguma lietuvių apie Ju-Jitsu yra susikūrę labai iškreiptą, stereotipinį vaizdą, kuris juos sulaiko nuo tikrojo šio meno pažinimo. Brazilijoje (ir Japonijoje) Ju-Jitsu yra kartais vadinamas „gyvenimo stiliumi” (būdu, menu) ir tai yra tikriausiai taip pat tam tikra savo „gyvenimo vadyba”.

Dėkojame už atsakymus!