2. Jie pamirša, kad 100 % išgyventa seniena, išnagrinėta ir išanalizuota, leidžia visą likusį gyvenimą gyventi be naujienų. 

3. Nes pamoka būna išmokta.

4. Kiekviename pasaulyje vykstančiame įvykyje, fakte galima rasti visus atsakymus, kaip geriausia būtų elgtis ateityje.

5. Naujienos tiesiog neturi jokios naudos, išskyrus atsitiktines naujienas atsitiktiniams žmonėms, kurie  įžengė į brandų amžių ir ruošiasi gyvenimui.

6. Bet jiems pakaktų ir realybėje vykstančių įvykių.

2. Žinomo žmogaus mirtis yra galimybė uždirbti. Netgi Lietuvoje buvo tuo pasinaudota: lietuviškuose tinklapiuose ypatingai gausiai populiarinami telefoniniai skambučiai su Maiklo Džeksono kūrinių motyvais.

3. Žinomo žmogaus gyvenimas jo vadybininkų (pozityviai) ir žiniasklaidos (dažniausiai negatyviai) yra taip dirbtinai kuriamas, kad atsekti tikrus faktus nuo netikrų tampa nebeįmanoma.

4. “Kūrybos” (arba tiksliau verslo) procesas vyksta ir po garsenybės mirties. Pavyzdžiui, vos Maiklas Džeksonas buvo palaidotas, prasidėjo gandai, kad karstas buvo tuščias, kad jis galėjo būti palaidotas kitoje vietoje nei suplanuota ir pan.

5. Tokia “kūryba” yra puiki medžiaga žiniasklaidai, kuri ją sėkmingai eksponuoja ir pristato laikraščiuose, televizijose, radijo stotyse ar internete.

6. Maiklo Džeksono jau seniai nebėra. Yra tik mitai, gandai, legendos.

7. Galbūt todėl jis buvo seniai pasitraukęs ir tam tikra prasme atsiskyręs. Nes jis žinojo, kad jo tiesiog nebėra.

8. Vienintelis tikras dalykas, kuris liko, tai – Maiklo Džeksono muzika, šokis ir sceninis artistiškumas, kurie stebina ir įkvepia iki šiol.

Vėliau pasirodė žinių reportažas, kuriame aiškinama, kad tai atsitiko dėl skirtingos žiūrovų perspektyvos ir fotografo sugautos akimirkos subtilumo. JAV prezidentas iš tiesų dėmesį buvo nukreipęs visai kitur. Tačiau – kaip teigiama reportaže – to negalėtume pasakyti apie Sarkozy. Kaip bebūtų visa ši istorija mums kalba apie nuolat visur lydinčią dviprasmybę ir dažną faktų neatitikimą realybei ir jų vertinimui. Todėl teisti ar garbinti – ką žmonės mėgsta ypač dažnai – reikėtų tik labai gerai išstudijavus situaciją.

(jeigu filmas nepasileidžia, paspauskite du kartus ant ekrano arba šią nuorodą)

1. Kiekvienas žmogus mylį tam tikrą mažą Žemės dalelę.
2. Kažkas myli Egipto faraonus, kažkas voragyvius.
3. Kažkas veržiasi į dangų, kažkas į požemius.
4. Visi mes kartu sudėjus mylime visą Žemę.
5. Nėra žmogaus, kurio niekas nedomintų ir kuris nieko netrokštų.
6. Tai didinga mintis, kuria turėtume nešiotis su savimi kasdien.

Kas yra Taize bendruomenė?

Mano vardas Polis Hofas, priklausau Taize bendruomenei. Aš esu kilęs iš Nyderlandų ir dabar lankausi Lietuvoje, Kaune, nes mūsų bendruomenė ruošia tarptautinį jaunimo susitikimą Vilniuje. Mūsų bendruomenė yra įsikūrusi labai mažame kaime, Taize kaime, Pietryčių Prancūzijoje. Ten yra maždaug 100 brolių vienuolynas, kurie yra atvykę iš 25 šalių. Mūsų bendruomenė ypatinga tuo, kad mes ieškome bendrystės, susitaikinimo su Dievu, su kitais, su savimi. Brolis Hožė, mūsų bendruomenės įkūrėjas, norėtų, kad mūsų bendruomenė taptų susitaikinimo ženklu tarp susiskaldžiusių krikščionių. Jis atėjo į Taize apie 1940 metus, Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Brolis Hožė įsikūrė apleistame Taize kaime. Jis norėjo būti ten, kur žmonės kenčia. Brolis Hožė pradėjo vienas, o po karo prie jo prisijungė kiti broliai. Tada mūsų gyvenime įvyko stebuklas, broliai to nesitikėjo. Prieš 40 metų jaunimas pradėjo atvažiuoti į Taize. Net gi prieš 19 metų labai daug jaunimo pradėjo atvažiuoti iš Rytų Europos. Smagu, kad jaunimas pas mus atvažiuoja ištisus metus. Galima sakyti, kad Taize pamažu tapo jaunimo susitikimo vieta. Jaunuoliai atvažiuoja, nes nori pabėgti nuo kasdienybės, atsipalaiduoti, palikti savo rūpesčius, užstoti, apmąstyti, kas jiems iš tikrųjų yra svarbu, ko jie nori. Tada jie įsijungia į bendras Taize pamaldas su mumis. Broliai kiekvieną dieną veda trumpus įvadus į tikėjimo šaltinius. Po to jaunuoliai dalinasi į skirtingas tarptautines grupeles, kad galėtų pasidalinti su kitu jaunimu savo ieškojimais, gyvenimo klausimais.

Kaip dažnai vyksta tokie susitikimai? Galbūt galite pasidalinti savo įspūdžiais apie buvusius susitikimus?

Mes nuolat ruošiame susitikimus už Taizės kaimelio ribų, kituose miestuose. Tie susitikimai yra pasitikėjimo piligrimystės etapai. Susitikimų pagrindinis tiklas padėti jaunimui prieiti prie pasitikėjimo Dievu ir kitais žmonėmis. Šie susitikimai paprastai yra ruošiami kiekvienų metų pabaigoje, vis kitame mieste. Praeitų metų pabaigoje toks susitikimas vyko Briuselyje, per Naujuosius metus, o šių metų pabaigoje susitikimas vyks Lenkijoje, Poznanėje. Tačiau kartais susitikimus ruošiame ir kitu laiku. Dabar jis bus Vilniuje, Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrius Juozas Bačkis mus kvietė rengti susitikimą Vilniuje, prie jo kvietimo taip pat prisijungė liuteronų, provoslavų bažnyčios. Juk Vilnius šiais metais yra Europos kultūros sostinė. Tikimės sulaukti apie 5000 jaunuolių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Mes labai džiaugiamės, kad pirmą kartą galime ruošti tokį susitikimą būtent Lietuvoje. Lietuviai aktyviai dalyvavo kitose šalyse rengtuose susitikimuose, o dabar viskas bus atvirkščiai – lietuviai priims tokį susitikimą savo šalyje.

Kokie šio susitikimo tikslai? Galbūt galite pristatyti susitikimo programą?

Visi, kurie dalyvaus susitikime, atvažiuos į savo priimančią parapiją gegužės 1 dieną ryte. Vilniuje ir aplink jį yra maždaug 30 parapijų, kur jau dabar jaunimas aktyviai ruošiasi susitikimui, ieško priimančių šeimų. Priėmimas vyks parapijoje, dalyviai užsiregistruos ir bus paskirti į kokią parapiją turės eiti. Parapijoje gausime apgyvendinimo vietą, informaciją apie susitikimą, maisto taloną, transporto kortelę. Kiekvienas jaunuolis duos įnašą į susitikimą, tai bus apie 40 litų. Po to parapijoje vyks pirmas susipažinimas su visais dalyviais, kurie ten atvažiuoja bei pirmos pamaldos. Tada visi vyks į miesto centrą su visuomeniniu transportu ir po pietų miesto centre, skirtingose vietose, vyks teminiai užsiėmimai (kultūrinės, dvasinės, socialinės temos). Po to, visi susirinks į Sereikiškių parką, kur bus paruošta vakarienė. Pavalgę visi kartu keliausime į vakarines pamaldas, kurios vyks trijose centrinėse bažnyčiose – arkikatedroje, Bernardinų bažnyčioje ir Šv. Jonų bažnyčioje. Tos bažnyčios bus paverstos maldos namais. Ten melsimės visi labai paprastai, ant grindų, su Taize giesmėmis, trumpu Biblijos skaitiniu ir tyla. Po pamaldų visi sugrįš į savo priimančią parapiją, į savo nakvynės vietas, priimančias šeimas. Kitą dieną rytinė programa vyks parapijoje, kur bus pamaldos. Po to, visi vyksime į miesto centrą, kur bus paruošti pietūs, vėl važiuosime į Sereikiškių parką, eisime pasimelsti į tris centrines bažnyčias, dalyvausime teminiuose užsiėmimuose ir bendrose vakarinėse pamaldose. Sekmadienį ryte pusryčiausime priimančiose šeimose. Po pusryčių vyks Eucharistijos šventijimas kartu su priimančia parapija, kultūrinė šventė ir pietūs priimančiose šeimose. 14.30 val. vyks paskutinės pamaldos.

Aš esu Linas iš Kauno ir Vilniuje padedu ruošti susitikimą. Taize broliai atvažiuos iš Prancūzijos ir mes su Vilniaus jaunimo centro ir parapijų atstovais padedame ruošti tą susitikimą. Ne tik praktiškai, bet dar ir dvasiškai. Mane labai džiugina tai, kad visiems susitikimams, tame tarpe ir šitam, ruošiantis vyksta labai gilus dvasinis pasiruošimas. Žmonės atvažiuoja jau žinodami ko nori. Parapijų atstovai Vilniuje stengiasi agituoti žmones, kad priimtų tuos nepažįstamus žmones ir, kad pasitikėtų tais, kurių nepažįsta. Jėzus mus mokė, kad kiekvienas žmogus yra mūsų artimas. Vienas pagrindinių susitikimo tikslų ir yra išmokti kitą žmogų priimti kaip sau artimą. Aš labai laukiu tos akimirkos, kai susitikimas prasidės ir kai tikrai matysiu, kad pasitikėjimas Lietuvoje auga. Galbūt tada žmonės taps drąsesni, nuoširdesni ir atviresni, galbūt užsimegs labai daug gražių draugysčių ir daug gražaus bendravimo tarp miestų, tarp žmonių, tarp jaunimo ir senesnių žmonių. Labai laukiu susitikimo, nes tai bus mano asmeninių vilčių išsipildymas.

Kaip tikėjimas gali pagerinti gyvenimo kokybę?

Polis: Yra tiek daug rūpesčių, darbo, bėgimo, spaudimo ir būtent tikėjimas visada mus veda link pilno gyvenimo, tai yra mūsų giliausias troškimas – pilnai gyventi. Tai yra stipriausias tikėjimo ženklas, jeigu mes jaučiame gyvybę. Kristaus buvimas mumyse ištraukia mus iš pasaulio rūpesčių. Problemos išlieka, tačiau mes jau nebijome su jomis susidurti, nebėgame nuo jų. Tada žinome, kad Kristus yra su mumis, kad mes ne vieni. Kartu mes galime įeiti į tas problemas ir jas pereiti.

Linas: Aš galiu drąsiai sakyti, kad mano gyvenimas pasidarė labai kokybiškas, kai pradėjau tikėti į Dievą. Tikėti gyvai, ne tik sakyti, kad esu tikintis, bet ir daryti. Kokybė, mano manymu yra ne tai, kiek darbų tu padarai, kokybė, man atrodo, yra kiek esi laimingas. Ir kai aš pradėjau tikėti į Jėzų, mano gyvenimas tapo labai laimingas, nes aš nebėgau nuo savęs, nuo savo rūpesčių, nuo savo kasdienybės, o galėjau būti joje visiškai laimingas ir laisvas. Taize man davė laisvę. Aš tapau laisvas ir atviras visų pirma prieš save ir prieš Dievą, nes supratau, kad tas, kuris mus sukūrė, tikrai žino kas mes tokie ir kokie norime būti. Todėl neverta apgaudinėti ir taip išsilaisvinę galime tada tapti laisvi bendraudami ir su žmonėmis.

Ką palinkėtumėte Šv. Velykų proga geresnio gyvenimo dienoraščio Gyvenimovadyba.lt skaitytojams?

Velykų slėpinyje Jėzus mums įrodė, kad nieko nėra neįmanomo, kad mirtis irgi nėra ta riba, su kuria sustoja mūsų tikėjimas ir gyvenimas, manau, šios Velykos galėtų mums būti irgi tikėjimo pradžia, kad viskas yra įmanoma, jei labai nori ir jei labai sieki, esi atviras.